žemaitiškas

žemaĩtiškas, -a adj. (1) K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ 1. D.Pošk, Sut, N, K, L, Plt, Pln būdingas žemaičiams: Muno brolis parsineš kningelę, atminu, žemaĩtiška buvo, „Žiupsnelis“ pavadinta Nv. Žemaitiška kalba pavėda lietuviškai J. Ankstie kėliau, vėlai guliau, ta tokie yr žemaĩtiški darbai Šts. Žemaĩtiški auliai lankiniai NmŽ. O dar tos žemaitiškos trobos, žemos, senos, visos susitūpę po storiausiais šiaudiniais stogais, nukarusiais kaip skvernai už mažų langelių R.Gran. Žemaĩtiška tvora Sdb. Imsime ieškoti kuršių kalbos liekanų žemaitiškojoje Kuršo dalyje K.Būg. Pirmą kartą ilgiau pasiklausęs žemaitiško skaitymo, aš toli gražu ne viską supratau LKXII375. Šio žmogaus kietas, žemaitiškas atkaklumas, rodos, galėjo sugraužti akmenį rš. Aplink buvo įprastas žemaitiškas gamtovaizdis – neaukštos, nuolaidžios kalvelės rš. Pamokslų rinkinyje yra ir tokių lyčių, kurias būtų galima įtarti esant žemaitiškas KlbXXIII(1)41. Kalba tikrai žemaitiška rūpinaus parašyti P. Šokėjų drabužiai žemaitiški, apavas – gražios medinės klumpės rš.

žemaĩtiškai adv. K, DŽ, NdŽ, KŽ; Sut, L: Dabar jau daugiau ir žemaĩtiškai pašneka Sd. Jug kartais šneka žemaĩtiškai i par radiją Als. Ana liuob pyks ant munęs, ka aš žemaĩtiškai kiaurai šnekėsiu Trk. Žemaičiai y[ra] beveik visi, jug visi žemaĩtiškai rokuojas Trkn. Mes stačiai žemaĩtiškai kalbam, plungiškiai juo minkštai kalba LKT75(Plng). [Valančius] kalbėjo tiesiai, atvirai, žemaitiškai atlapa širdimi rš. Ragainėniškai anapus Nemuno, šiapus žemaĩtiškai [šneka] Kin. Neišsiduok žemaĩtiškai, kalbėk verstai, šaulytiškai, gudiškai Šts. Neretas mokė savo vaikus žemaitiškai A1884,367. Mažvydo raštuose dažnai žemaitiškai trumpinamos galūnės BXIII362.

2. svetimas (apie tarmę): Sūsnykuose jau daugiau iš žemaĩtiško Lbv.

žemaĩtiškai adv.: Aš paprastai šneku, nemoku žemaĩtiškai Pns. Kaip tu čia žemaĩtiškai rypuoji Pl. Iškraipo tą kalbą kaži kap žemaĩtiškai Lbv.